nerimo sutrikimai

Nerimo evoliucija

Įsivaizduok, kad esi žirafa. Gyveni Afrikos savanos žolynuose. Tavo kaklas dviejų metrų ilgio. Retkarčiais pastebi safaryje važinėjančius žmones, kurie tave fotografuoja. Didžiausias skirtumas tarp tavęs ir jų yra net ne kaklo ilgis, ar ant jo kabantis fotoaparatas. Didžiausias skirtumas yra tai, kad kiekvienas tavo (ir tavo draugių – žirafų) veiksmas suteikia iš karto juntamą naudą.

  • Kai esi alkana(s), iš karto keliauji prie medžio ir imi užkandžiauti.
  • Kai savanoje prasideda audra, greitai surandi prieglobstį krūmuose.
  • Kai pamatai tavo kaimenę stebintį liūtą, bandai kuo greičiau pabėgti.

Žirafos kasdienybėje bet kuris sprendimas iš karto sukuria pamatuojamą vertę: pavalgyti, išvengti plėšrūno, surasti užuoveją. Būdama(s) žirafa, gyveni greitos grąžos aplinkoje, nes visos pastangos sukuria naudą iš karto.

 

Uždelstos grąžos aplinka

O dabar apverskime scenarijų, ir isivaizduok, kad esi viena(s) iš safaryje dalyvaujančių turistų.

Priešingai nei žirafos, žmonės gyvena uždelstos grąžos aplinkoje. Dauguma tavo šiandienos pasirinkimų neatneš didelės naudos iš karto. Gerai padirbėjęs šiandien, atlyginimą gausiu tik po mėnesio. Jei pinigus taupysiu dabar, namą ar automobilį įsigysiu po vienerių, penkių, dešimties metų. Daugelis modernios visuomenės požymių yra susiję su į ateitį atidėta nauda, kitaip tariant – uždelsta grąža.

Žirafa jaudinasi dėl problemos jai iškilus, ir iš karto bando ją išspręsti – pabėgti nuo liūto, ar susirasti prieglobstį, o žmogus dažnai jaudinasi dėl problemų, kurios neiškilo, kurios tik gali iškilti arba iškils ateityje.

Pavyzdžiui, kratantis visureigiu savanoje galima pagalvoti “Šitas safaris buvo jėga. Būtų fainai dirbti parko prižiūrėtoju: vairuoti džipą ir sutikti žirafas kiekvieną dieną. Gal laikas keisti karjerą. Ar tikrai mano darbas man tinka? Ar turėčiau jį mesti?”

Deja, uždelstos grąžos aplinka žmogui kelia pastoviai kelia nerimą ir stresą, kurį žirafa jaučia tik trumpu laikotarpiu tarp iškilusios problemos ir neatideliotino jos sprendimo. Tai suprantama, kai pagalvojame apie šimtus tūkstančių metų, kuriuos mūsų proteviai praleido gyvendami daugiau – mažiau kaip žirafos. Mūsų kūnai tiesiog nespėjo prisitaikyti prie technologinės civilizacijos su jos įmantria ekonomine sistema, smegenys dar gerai nemoka veikti uždelstos grąžos aplinkoje, todėl į šiuos iššūkius dažnai reaguoja chronišku nerimu ar stresu.

Žmogaus smegenų evoliucija

Mūsų protevių smegenys nesivystė uždelstos grąžos aplinkoje. Seniausios išlikusios, mūsų rūšies – Homo Sapiens liekanos yra apytiksliai 200.000 metų amžiaus. Tai buvo piemieji žmonės, kurių smegenys buvo labai panašios į mūsiškes. Smegenų žievė (vingiais išvagotas viršutinis smegenų dangalas), naujausia šio kelis kilogramus sveriančio organo dalis, prieš 200.000 metų jau buvo išsivysčiusi. Mes vaikštinėjame su tokia pačia įranga galvoje, kaip ir mūsų Paleolito laikais gyvenę protėviai.

Turint omenyje, kiek laiko žmonija galvose nešiojasi dabartinio dydžio smegenis, mūsų dabartinė, technologinė – informacinė visuomenė yra pribloškiančiai jauna. Tik apytiksliai pastaruosius 500 metų mes gyvename daugiausiai uždelstos grąžos aplinkoje, be to, prieš pusę tukstantmečio prasidėję pasikeitimai vyko eksponentiškai: pradžioje civilacija keitėsi lėtai, tik vėliau kaita paspartėjo. Per pastaruosius šimtą + metų mes sugalvojome automobilį. lėktuvą, telefoną, televiziją, interną ir Kim Kardashian socialiniame tinkle. Visa mūsų modernioji kasdienybė buvo išrasta akimirksiu, palyginus su šimtais tūkstančių metų vystymosi visiškai kitokioje aplinkoje.

Per šimtmetį gali atsitikti daug dalykų, tačiau mąstant apie evoliucijos trukmę, toks laikotarpis tėra akimirksnis. Žmonių smegenys šimtus tūkstantmečių vystėsi greitos grąžos aplinkoje, todėl jos vis dar yra prisitaikiusios veikti būtent joje.

Aišku, kai kurie gyvūnai (pavyzdžiui beždžionės) gali patirti ir ilgalaikį –  socialinį stresą, kuris panašus į dabartinio žmogaus išgyvenimus, tačiau net ir jos gyveno dominuojančioje greitos grąžos aplinkoje.

 

Nerimo nauda

Mūsų senųjų smegenų neprisitaikymas naujai aplinkai daro didžiulį poveikį jaučiamam stresui ir nerimui. Senovėje, stresas ir nerimas buvo labai mūsų proteviams naudingi įrankiai, nes jie leido greitai mobilizuoti kūną greitam problemos, kuri gali kelti grėsmę gyvybei, išsprendimui. Dabar tokios greitos mobilizacijos dažniausiai nereikia, bet mūsų prigimtinis problemų suvokimas beveik nepasikeitė.

Seniau:

  • Pamatai lyguma link tavęs bėgantį liūtą. > jauti streso ir nerimo pliūpsnį > sėkmingai pabėgi (arba ne) ir stresas sumažėja (arba dingsta)
  • Tolumoje kyla audra > susirūpini, kad neturi prieglobsčio > surandi prieklobstį, nerimas atlėgsta.
  • Šiandien negėrei vandens > smarkiai nerimauji ir jauti dehidrataciją > surandi upelį ir pasidaro ramu.

Taip smegenys moka naudotis stresu ir nerimu. Nerimas buvo emocija, padėjusi išsigelbėti greitos grąžos aplinkoje.

Laukiniai gyvūnai retai patiria chronišką stresą. Stirna gali išsigąsti medkirčių keliamo triukšmo, bet vos tik ji pabėga, gali atsipalaiduoti ir ramiai maitintis. Taip gyvenant, stresas beveik visada yra ūmus, o ne ilgalaikis.

Šiandien pavojingus liūtus pakeitė kitos problemos. Ar turėsiu pakankamai pinigų apmokėti sąskaitas mėnesio gale? Ar mane paaukštins pareigose, ar visą gyvenimą dirbsiu tą patį, mažai apmokamą darbą? Ar pavyks išspręsti santuokos problemas? Jei išsiskirsiu, kam atiteks namas?

Dirbtini nerimo šaltiniai

Daugelis moderniųjų uždelstos grąžos problemų yra panašios į mūsų protevių problemas. Jų prieglobstį nuo audros pakeitė mūsų namai ir butai, jų nerimą dėl maisto pakeitė mūsų nerimas dėl pajamų, o dykuma atbėgantį liūtą pakeitė priešiškos valstybės raketos arba užpuolikas tamsiame skersgatvyje.

Kurdami technologijas ir jomis paremtą vartotojišką visuomenę, mes sukūrėme ir naujų priežasčių nerimui. Daugumai žmonių nebereikia rūpintis medžiokle ar uogų rinkimu – maistą įsigijame parduotuvėje. Kad turėtumėm lėšų, turime kažką pagaminti ir parduoti. Gavę pinigų turėsime daugiau maisto, geresnę užuovėją, galėsime geriau daugintis ir dar liks laiko pramogomis. Kad nuslopintumėme nerimą, atsiradusį dėl šių dalykų trūkumo, mes sugalvojome kaip priversti kitus visuomenės narius nerimauti, jei jie neturi to, ką mes pardavinėjame.

 

Kaip taip padarėme? Išsiaiškinome, kaip veikia mūsų smegenys, ir pritaikėme šias žinias reklamoje ir švietime, kurdami vartotojišką kultūrą.

“Buvau lėktuve, kuriame veikė spartus interneto ryšys – visiškai nauja technologija. Man besėdint krėsle, stiuardesės džiugiai pranešė: “Galite išsiimti savo laptopus ir naršyti internete! Internetas iš tiesų greitas: skrisdamas galiu žiūrinėti Youtube klipus – virš debesų! Tai yra fantastika! Staiga ryšys nutrūko, įgula puolė atsiprašinėti už neveikiantį internetą. Šalia sėdintis kaimynas pradėjo burbėti: “blyn, nu ir šūdas”.
Staiga, pasaulis jam tapo skolingas technologiją, apie kurią jis sužinojo prieš dešimt sekundžių.”

(Louie CK)

Mūsų nerimas gimsta ir neišsipildžiusiuose lūkesčiuose. Kai nusprendžiame imtis kažkokio veiksmo, smegenyse išsiskiria su motyvacija ir stresu susiję junginiai (neurotransmiteriai), kurie chemiškai aktyvuoja tam tikrus neuronų tinklus, skirtus veikti, sutelkiančius dėmesį, mobilizuojančius kūną ir protą. Jie taippat susiję su stresu ir nerimu. Taip pat įsivaizduojame, kokį malonumą mes jausime sėkmingai pabaigus motyvacijos reikalaujančią užduotį, todėl smegenyse avansu išsiskiria ir junginiai susiję malonumo ir įpročių centrais. Motyvuodami save veikti ar veikdami mes jaučiame stresą. Atlikus užduotį, mūsų smegenys įvertina rezultatų atitikimą lūkesčiams, ir jei realybė atitinka lūkesčius ar juos viršija, smegenyse išsiskiria malonumą sukeliantys chemikalai (pvz.dopaminas). Šie chemikalai yra labai svarbūs įpročių formavimui, nes malonumą norime kartoti. Įpročiai yra smegenų būdas taupyti savo energetinius resursus dažnai kartojamoms, reikalingoms užduotims, jų atlikimą automatizuojant.

Mes išmokome iš dalies išmokome valdyti savo mobilizacijos (streso) – atlygio (malonumo) neurocheminę sistemą. Deja, tas žinias pernelyg dažnai naudojame, skatindami smegenyse išsiskirti cheminius junginius susijusius su malonumu ir praleisdami motyvacijos (streso) procesą. To pavydžiai: pornografija, kai kurios narkotinės medžiagos (pvz. saldumynai, alkoholis, kokainas), patiktukai socialiniuose tinkluose, azartiniai lošimai. Šie keliantys priklausomybę dalykai dažniausiai yra nepelnytas atlygis.

Malonumą keliantys chemikalai mūsų galvoje turėtų išsiskirti, kai atliekame kažkokią užduotį, mus motyvuodami tą užduotį atlikti vėl. Jei ieškome kitokių malonumų (pavzydžiui narkotinės medžiagos, pornografija, lošimai, saldumynai), apgaudinėjame savo smegenų neurocheminę sistemą ir dėl trumpalaikės euforijos galime paaukoti ilgalaikę laimę. Dopaminas turi būti mūsų sąjungininkas o ne priešas. Jis skirtas motyvuoti mus atlikti naudingus veiksmus, o ne tik kelti malonumą. Jei dirbtinai stimuliuojamės nepelnytais malonumais, mes didiname savo lūkesčius: vis didesnėms dopamino dozėms sukuriame priklausomybę tiems stimuliantams ir jaučiame padidėjusį nerimą dėl jų stokos.

 

No tears to cry, no feelings left, this species has amused itself to death.

(Roger Waters)

Ką daryti?

Vienas pagrindinių šiuolaikinių nerimo šaltinių yra pastovus neapibrėžtumas. Nėra jokios garantijos, kad sunkus darbas mokykloje garantuos puikiai apmokamą darbą. Niekas negali garantuoti, kad investuotos lėšos ar laikas atneš pelno. Ėjimas į pasimatymą ar net pradėti santykiai negarantuoja, kad radome žmogų, su kuriuo sukursime šeimą. Jei šeimą sukūrėme, niekas negali garantuoti, kad neišsiskirsime. Uždelstos grąžos aplinka reiškia, kad turime gyventi pastovioje nežinomybėje.

Kaip galime klestėti tokioje aplinkoje?

Pirmas dalykas, kurį galime atlikti, tai kažką išmatuoti. Mes negalime žinoti kiek pinigų turėsime išėję į pensiją, tačiau dalį neapibrėžtumo pašalintumėm kiekvieną mėnesį sutaupydami kažkiek lėšų. Negalime žinoti, ar baigę universitetą gausime gerai apmokamą darbą, tačiau galime paskaičiuoti, kiek kartų kreipėmės į potencialias darbovietes dėl praktikos. Mes nežinome, kada, ir ar atrasime savo meilę, tačiau galime suskaičiuoti, kiek kartų pabandėme užkalbinti simpatišką vaikiną ar merginą.

Matavimo veiksmas paverčia nežinomą kiekį apčiuopiamu. Kai kažką matuojame, situacijos neapibrėžtumas mažėja. Matavimas neišspręs problemų stebuklingai, bet situacija taps aiškesnė: pabėgsime iš juodos neapibrėžtumo ir nerimo dėžės, geriau suvokdami realybę.

Vienas iš svarbiausių skirtumų tarp uždelstos ir greitos grąžos aplinkų yra atsakomojo ryšio greitis. Gyvūnai gauna greitą atsakomąjį ryšį apie jiems keliančius stresą dalykus. Todėl jie labai greitai nustato, turėtų panikuoti ar ne. Visiškai nematuodami savo ilgalaikio streso išvengimo veiksmų, mes netenkame grįžtamojo ryšio su jais ir stresas nemažėja.

Yra daug būdų matuoti tarpinius pasiekimus, vedančius į tolimą tikslą. Vienas jų – Jerry Seinfeld metodas. Jerry yra vienas populiariausių ir sėkmingiausių komikų pasaulyje, kiekvienais metais uždirbantis dešimtis milijonus dolerių. Jo apdovanojimai, turtai ar sėkmė nėra labiausiai stebinantis dalykas. Įdomiausia tai, kad jam sekasi taip nuosekliai ir pastoviai. Kartą, jaunas pradedantis komikas Brad’as Isaac’as užkulisiuose sutiko Jerry Seinfeld’ą ir paklausė, ar jis galėtų duoti karjeros patarimų. Vėliau, duodamas interviu jis papasakojo, ką komedijos karalius jam patarė:

Jis pasakė, kad vienintelis būdas tapri geresniu komiku yra rašyti geresnius juokelius, o norint rašyti geresnius juokelius, juos reikia rašyti kiekvieną dieną. Jerry Seinfeld’as turi didžiulį kalendorių, kuris kabo ant pastoviai matomos sienos. Jis įsigyjo didžiulį raudoną flomasterį, kuriuo jis  pažymi kiekvieną dieną, kurią jis dirbo, rašydamas juokelius. Po kelių dienų atsiras kryžiukų grandinė ir ji ilgės su kiekviena produktyvia diena. Kryžiukų grandinės auginimas patiks, ypač kai ji taps ilgesnė. Liks vienintelė užduotis: grandinės nenutraukti.

Ar pastebėjote, kad savo patarime komikas nemini rezultatų? Jo sėkmė matuojama kasdienėmis pastangomis. Kiekvienas raudonas kryžiukas yra mažas psichologinis apdovanojimas, sutrumpinantis grįžtamąjį ryšį. Komikas nevargino savęs užduotimi “susilaukti sėkmės”, kiekvieną dieną jis koncentruodavosi į pastangas ir jas matuodavo ant savo kalendoriaus, taip susikūręs greitos grąžos aplinką. O sėkmė atėjo.

 

Nesvarbu, kokius tikslus sau iškeliame, jų turi būti siekiama nuosekliai. Jie gali būti įvairūs: psichologinė ir psichinė sveikata, karjėra, šeima, finansinė gerovė. Ilgalaikių, didelių problemų sprendimas irgi gali būti tikslu.

  • Nenutrauk sveikos mitybos ar kasdienio sporto kryžiukų grandinės
  • Nenutrauk kasdienių verslo užduočių kryžiukų grandinės
  • Nenutrauk mažyčių darbelių, skirtų dideliai svajonei įgyvendinti kryžiukų grandinės

Pernelyg dažnai mes manome, kad sėkmė reikalauja titaniškų pastangų, neįsivaizduojamai didelės valios jėgos ir motyvacijos. O iš tiesų turėtume susitelkti į nedideles, tikrai įveikiamas kasdienes užduotis.

Parengta pagal James Clear tinklaraštį. 

You may also like