Ilzė Butkutė

Ilzė Butkutė ir narko-dvasingumas

Žinoma poetė, rašytoja ir koučerė Ilzė Butkutė neseniai pasidalino Facebook’o įrašu apie narkotikus ir dvasingumą. Jame cituojama viena Ilzės skaitytoja ir jos įspūdžiai apie stebėtus šamaniškus ritualus Indijoje, o pati rašytoja dalinasi prisiminimais apie jos mokytoją, kurį psichoaktyvios medžiagos pavertė “su realybe kontaktą prarandančia būtybėle”.

Nors įrašas tėra emocionali, keliais anekdotiniais įrodymais pagrįsta nuomonė, jame tikrai galima rasti bent kelis krislus tiesos. Piktnaudžiavimas psichiką veikiančiomis medžiagomis tikrai gali nunešti stogą, pašalinti realybės pojūtį, išskraidinti į kosmosą ir sukelti pavojų sveikatai, o dvasingumas tikrai nėra užlašintas ant popieriaus skiautelės ir neauga ant karvės torto, kartu su psilocibino grybais.

Kuo efektyviau veikia įrankis, tuo didesnį jis kelia pavojų (benzininis pjūklas tikrai pavojingesnis už rankinį). Tai galioja ir psichoaktyvioms medžiagoms, kurias Ilzė Butkutė plaka į vieną krūvą, pernelyg nesigilindama į niuansus. Be to, formuluotės “kūnai blaškosi po paplūdimį išvirtusiomis bepročių akimis, tačiau sielų juose jau nėra” ar “nusmurgusį, sutriną, lėtai degradacijai užprogramuotą, tačiau iliuzinių pilių kupiną narko-dvasingumo pasaulį.” yra labiau ideologinės, propagandinės ar metafizinės minčių nuotrupos, nei argumentų kalba. Vis tik pabandysiu į jas atsakyti argumentais.

Įraše netiesiogiai minimos kelios skirtingos psichoaktyvios medžiagos: tetra hidro kanabinolis (THC – aktyvioji medžiaga marihuanoje) ir Psilocinas (aktyvioji medžiaga, randama psilocibino genties grybuose), taip pat, priklausomybė joms lyginama su priklausomybe etilo alkoholiui. Šias tris, skirtingu poveikiu ir savybėmis pasižyminčias substancijas vienija tik bendras, plačios paskirties terminas – narkotikai. Alkoholis veikia smegenų dopamino sistemoje, THC kabinasi prie kanabinoidinių receptorių, o magiški grybai veikia seratonino sistemą. Visiškai skirtingas neurologinis bei psichologinis poveikiai, toksiškumo lygis ir priklausomybės mechanizmai neleidžia  tapatinti šių medžiagų tarpusavyje kitaip, nei taikant “narkotikai yra blogai” klišę.

Klasikiniai pasichodeliniai narkotikai (daugiausiai LSD ir magiškieji grybai) yra palikę didelį kultūrinį antspaudą tiek senų laikų, tiek modernioje istorijoje. LSD suvaidino reikšmingą vaidmenį pacifistiniame gėlių vaikų judėjime ir tuometinės JAV valdžios buvo laikomas didele politine grėsme. Vietoje kariavimo Vietname, hipiai mieliau siautė The Greatful Dead koncertuose ir vartodavo psichodelikus. Šiuo metu daugelis tų laikų hipių jau garbaus amžiaus ir turi didelę politinę įtaką. Galbūt todėl, vyriausybės visame pasaulyje (pvz. JAV, Šveicarijoja, Europos sąjungos institucijos) leidžia atlikti klinikinius psichodelikų tyrimus dvasiniams sutrikimams gydyti. Ankstyvi tyrimų rezultatai rodo, kad psichodelikai padidina smegenų plastiškumą ir gali būti daug efektyvesnė gydymo priemonė už antidepresantus.

Ilzė Butkutė teigia, kad nusmurgęs, iliuzinių pilių pilnas narko-dvasingumo pasaulis naudojant psichodelines medžiagas  pasmerkia lėtai degradacijai. Šį teiginį ji argumentuoja asmenine pažintimi su ja patyrusiu žmogumi, nedetalizuodama aplinkybių. Raiškia, emocionalia, literatūrine kalba rašytoja beria teiginius, prieštaraujančius mokslininkų, farmakologų, neurologų ir psichiatrų vykdomų tyrimų rezultatams.

Teiginiuose galima rasti ir tiesos grūdą. Psichodelikų kultūroje iki šiol dominavo šamaniškos tradicijos, o juos rimčiau nagrinėjo tik specifinės, ir mažiausiai empiriniais įrodymais pagrįstos psichologijos mokslo srovės – transpersonalinė psichologija, taip pat Karlo jungo krypties psichologiją. Šiomis doktrinomis vadovaujantys psichologai neretai pasineria į ezoteriką, mistiką ir rytų filosofijas. Kai mokslas susiduria su ezoterika, atsiranda daug erdvės kvazireliginiams judėjimams, ir nors transcedentinės patirtys gali būti naudingos (mokslas tai įrodė), tik jomis paremti terapijų rezultatai gali būti neprognozuojami.

Legaliai veikiantys, mokslu paremti eksperimentiniai psichodelinių tyrimų centrai Johns Hopkins universite ir Londono Imperatoriškame Koledže, lengvai flirtuodami su dvasingumu ir metafizika, iš tiesų rimtai vertina rizikas ir dirba  komandose, sudarytose iš profesionalių neurologų, neurobiologų, psichiatrų ir farmakologų. Taip pat aišku, kad psichodelikai tinka ne visiems. Ir kol saugūs ir efektyvūs gydymo protokolai dar kuriami, pogrindiniai ritualai, šamanai, savigydos bandymai ir vis labiau populiarėjančios dvasinio tobulėjimo ir gydymo stovyklos Pietų Amerikos džiunglėse gali atnešti neprognozuojamus rezultatus.

Nors Ilzė Butkutė ir teisingai apčiuopė galimas problemas, jos argumentai paremti mistika, ezoterika ir asmeniniais išgyvenimais o ne faktais. Vykstantys klinikiniai tyrimai rodo, kad psichedeliniai narkotikai veikia kaip pokyčių katalizatorius, o be tinkamos terapijos jie gali būti tiek teigiami, tiek neigiami. Todėl visai gali būti, kad Ilzės papasakota istorija apie nuo tų medžiagų nukentėjusį pažįstamą, yra teisinga, tačiau klaidingas priežasčių – pasėkmių ryšys.

You may also like