Metamodernizmas
Metamodernizmas yra kultūrinis laikotarpis, keičiantis post modernizmą. Modernizmas buvo optimistiškas švietimo epochos vaikas. Jis alsavo idėja, kad mes galime suvokti objektyvią realybę mokslo pagalba o tai yra progreso variklis. Šiai filosofijai vis dar pritaria daugėlis mokslininkų, tokių kaip Steven Pinker: jis mano, kad pasaulis turėtų dar stipriau griebtis nušvitimo epochos idėjų, kad civilizacija galėtų toliau vystytis. Postmodernizmas pasirodė skeptišku draugu, kuris yra visažinis ir kritikuoja tokį progresą. Kodėl modernizmas nesuprato žalos, kurią daro planetai ir žmonėms beatodairiškai siekiant ekonominio augimo? Nelygybė, vienatvė, neokolonializmas, ekologinis kolapsas: pasak postmodernistų, modernizmo klaidos tiesiog bado akis. Postmodernizmas mums padovanojo alternaytyvias teisybes, visuomenės poliarizaciją ir su socialinių tinklų burbulais apsunkino galimybę susikalbėti. Ar metamodernizmas gali pasiūlyti kažką geresnio?
Visos pasaulio krizės kyla iš pamatinės metakrizės – mūsų bendro nesugebėjimo susidoroti su pasaulio sudetingėjimu.
(Tomas Björkman)
Metakrizė – tai dvasinė, kultūrinė ir filosofinė krizė, besislepianti už akivaizdžių dabarties negandų: ekologinės katastrofos, liberalios demokratijos nesekmių, nerimo ir depresijos paplitimo. Metamodernizmas gali tapti filosofiniu įrankiu sprendžiant šią krizę. Tai yra gilus postmodernistinės kritikos suvokimas, modernistiškai bandant sukurti geriau veikiančią visuomenę.
Abi prieš tai buvusios modernizmo formos pasižymėjo skirtingu dvasingumo supratimu. Pavyzdžiui naujojo amžiaus dvasingumas tarsi kotas kirvį atitiko vartotojišką, kapitalistinę, individualistinę postmodernią visuomenę. Jis buvo sutelktas į savitransformaciją, nebandant pakeisti išorinio pasaulio, nors pastarasis negali neįtakoti ir vidinių asmeninių pokyčių. Kaip pasikeistų dvasingumas, jei jis būtų naudojamas spręsti pasaulio krizėms, o ne nuo jų bėgti?
