Nerimas

Nerimas ir jaudinimasis yra normali reakcija stresinėse situacijose. Kartais jie tampa pertekliniais, chroniškais ir priverčia baimintis kasdienybės. Nuolatinio, persmelkiančio nerimo būsena vadinama bendruoju nerimo sutrikimu. Taip pat yra nemažai sutrikimų, susijusių su nerimų, tokių kaip panikos priepuoliai – sunkūs ekstremalaus nerimo epizodai, kuriuos sukelia specifinės priežastys. Aba obscesinis – kompulsinis sutrikimas, pasižymintis įkyriomis mintimis arba neadekvačiai dažnai kartojamais veiksmais, tokiais kaip rankų plovimas. Kaip ir depresija, nerimas dvigubai dažniau nei vyrus paveikia suaugusias moteris.

Dažniausiai pirmieji nerimo ženklai pasireiškia vaikystėje. Įrodymai leidžia manyti, kad sutrikimą gali išprovokuoti tiek biologiniai tiek aplinkos veiksniai. Kai kurie žmonės turi genetinį polinkį į nerimą, tačiau net ir tais atvejais sutrikimo išsivystymas yra išvengiamas. Ankstyvos traumuojančios patirtys gali pakeisti kūno baimės apdorojimo mechanizmą taip, kad jis taptų hiper aktyvus. Nerimo požymiai: sustiprintas jaudinimasis ir blogų rezultatų laukimas mažiau pažįstamose situacijose. Šiuos pojūčius dažnai lydi ir fiziniai simptomai: raumenų įtampa, galvos skausmas, skrandžio mešlungis ar dažnas šlapinimasis. Elgesio terapijos, kartu su, arba be vaistų yra efektyvus būdas gydyti nerimo sutrikimus.

Sergant nerimo sutrikimu, neuronų grandinės smegenyse, atsakingos už baimių apdorojimą veikia neteisingai. Pagrindinė šios sistemos dalis: migdolinis kūnas – jis identifikuoja ar ateinantys signalai turi kelti susirūpinimą ir perspėja kitas smegenų dalis, kad reikia skelbti pavojų. Ankstyvi gyvenimo potyriai, ypač traumuojantys, gali paversti šią sistemą pernelyg jautria, ir ji pradeda siųsti pavojaus signalus net esant nereikšmingoms provokacijoms. Evoliucijos ištobulintas išgyvenimo mechanizmas turi efektyviai reaguoti į pavojų, tačiau sergantys nerimo sutrikimu įžvelgia ir neegzistuojančius pavojus.