Kalėdų senelio istorija

Kaip atsirado Kalėdų senelis

Neatskleista Kalėdų senelio istorija

Artėja laikas kai mes paklusime šiuolaikiniams Kalėdų papročiams ir šluosime parduotuvių lentynas ieškodami dovanų, maisto produktų ar vis brangstančio alkoholio. Mažieji keverzos materialiai motyvuotus laiškus į šiaurę, tėveliai padaužas šantažuos juoduoju Kalėdų senio sąrašu, o namuose puošime tikras ar dirbtinas eglutes, iš ekranų šūkaujant kokakolos spalvomis apsirengusiam, karamelizuotus gėrimus mėgstančiam dručkiui.

Nuopelnus už Kalėdų senelio populiarumą, bent iš dalies, gali prisiimti ir pastaroji kompanija bei jos samdytas skandinavų kilmės dailininkas Haddon Sundblom. Nors jis gimė Amerikoje, šeimoje buvo kalbama švediškai. Piešdamas garsiąsias iliustracijas Coca Cola kompanijai jis rėmėsi poema, apie Šv. Mikalojų, tačiau gali būti, kad dailininkas buvo susipažinęs ir su skandinaviškomis pasakomis bei mitologija.

Kalėdų senelis – Santa Klausas išopuliarėjo olandų kolonistų valdomoje teritorijoje – Naujajame Amsterdame (dabartinis Manhatano rajonas Niujorko mieste) vietinio poeto Clemente Clarke Moore’o arba majoro Henry Livingston’o jaunesniojo (dėl autorystės diskutuojama), o vėliau iš Vokietijos imigravusio dailininko Thomas Naas dėka. Coca Cola kompanija jau sukurtą, bet iliustratoriaus Haddon Sundblom įtvirtintą Kalėdų senelio įvaizdį išpopuliarino visame pasaulyje. Šis olandų emigrantų į Ameriką atsivežtas personažas – tai kiek pakitęs germaniškasis Sinterklaas, kurio šaknis galima rasti viduramžių Šv. Mikalojaus kulte. Iš tiesų, Olandijos imperijoje populiarus personažas Sinterklaas buvo Šv. Mikalojaus ir pagoniškojo germanų genčių dievo Odino mišinys.

Kodėl Kalėdų senelis gyvena Šiaurės Ašigalyje? Pirmoji oficiali ekspediciją į Šiaurės polių buvo surengta tik XX a. Pradžioje, o JAV pilietinio karo metais šiaurės ašigalis buvo suvokiamas kaip ypatingai toli esanti, paslaptinga, nepažįstama vieta, kurioje niekas nėra buvęs, todėl natūralu, kad menininkai JAV civilinio karo metais Kalėdų senelio namams parinko tolimą šiaurę.

Legenda apie kaminais į namus patenkantį keistuolį veikiausiai yra kolektyvinės pasąmonės kūrinys, nors bažnyčia linkusi Kalėdų senelį kildinti tik iš Pataroje (dabartinė Turkija) 270’aisiais mūsų eros metais gimusio Šv. Mikalojaus: galimai dosnios asmenybės, apie kurią istorikai žino labai nedaug.

Viena iš Kalėdų senelio atsiradimą paaiškinančių Šv. Mikalojaus legendų yra tikrai pikantiška. Kartą krikščionių šventasis pagelbėjo neturtingam, tris dukras turinčiam vyrui, kuriam nepakako pinigų dukterų kraičiui. Be kraičio mergaitės negalėjo ištekėti, o netekėjusios moterys tais laikais buvo verčiamos pardavinėti savo kūną. Kai vyriausia dukra užaugo, bandydamas ją išgelbėti nuo prostitucijos Šv. Mikalojus paslapčia naktį pro langą įmetė kapšą aukso.

Krikščioniškosios mitologijos nepakanka paaiškinti Kalėdų senelio įvaizdžio elementamsi: dovanų slėpimo po medžiais arba kojinėse, senelio roges tempančių skraidančių elnių ar Santa Klauso rūbų spalvos. Iš pradžių Kalėdų senelis buvo vaizduojamas kaip aukštas, nuožmus žmogus su kailiu apsiūtu gobtuvu ir vėšlia balta barzda. Šv Mikalojus ankstyvuose paveiksluose turėjo nedidelę barzdelę arba buvo švariai nusiskutęs.

Vėšlia barzda germanų mitologijoje pasižymėjo viena iš dievo Odino inkarnacijų. Odinas medžiodavo danguje su dviem pagalbininkais: juodais varnais Huginu ir Muninu. Kartais varnai nusileisdavo ant stogo ir pro kaminą klausydavo ar mirtingieji gražiai elgiasi, po to tai nupasakodavo savo šeiminkui. Odinas jodavo ant savo žirgo Sleipniro, o germaniškų šalių vaikai savo batuose palikdavo eržilui morkų. Dėkingas Odinas atsidėkodavo naktį pripildydamas vaikų batus dovanėlėmis.

Krikščionybės plitimo pradžioje pirmasis pakrikštytas Norvegijos karalius Hakoonas I-asis slėpė savo krikštą, kad nesusipyktų su pagoniškais vadais šiaurėje. Siekdamas šalį atversti į krikščionybę palengva, jis suvienodino pagoniškos šventės Yule, siejamos su laukinėmis Odino medžioklėmis ir kriščioniškų Kalėdų datas, kartu sumaišydamas krikščioniškas ir pagoniškas tradicijas. Tada galėjo susilieti krikščioniškojo Šv. Mikalojaus ir pagonių dievo Odino įvaizdžiai.

Šiaurės Skandinavijoje germaniška pagonybė maišėsi su šamaniškais vietinių genčių papročiais ir tikėjimu. Žinoma amerikiečių – lietuvių kilmės archeologė Marija Gimbutas teigė, kad lietuviai rinkdavo musmires ir eksportuodavo jas į tolimą šiaurę klajokliams samiams. Samių genčių šamanai naudodavo haliuciogeninius grybus dvasinėms kelionėms.

Ši dabartinėje Suomijos Laplandijoje, šiaurės Norvegijoje, Švedijoje ir Rusijoje gyvenanti gentis žinojo, kad musmirės toksiškos, todėl žalių jų nevalgydavo. Haliuciogeninius grybus mėgo ir šiaurėje dažnai sutinkamas gyvūnas: elniai. Jie tūkstančius metų yra samių kultūros dalis ir pragyvenimo šaltinis. Klajokliai samiai
šiaurėje keliauja su savo elniais. Suomių kalboje galite rasti žodelį, apibūdinantį atstumą – poronkusema. Jis reiškia atstumą, kurį elnias gali nueiti iki kito nusišlapinimo.

Samiai maitindavo elnius šviežiomis musmirėmis ir gerdavo elnių šlapimą, prisodrintą musmėse esančiu haliuciogeniniu junginiu – muscimoliu. Narkotinės medžiagos paveikti samiai gulėdavo pievje ir stebėdavo besiganančius elnius. Musmirė gali sukelti skraidymo pojūtį, todėl haliuciogeninio grybo paveikti klajokliai galėdavo patirti haliucinacijas, kad elniai skraido. Tai paaiškina ir Santa Klauso kelionių danguje būdą.

Dar vienas galimas Kalėdų senelio mitologijos šaltinis yra Sibiro koriakų gentis, kurios šamanai rudenį taip pat rinkdavo musmires ir jas džiovindavo. Po medžiais augančios šviežios raudonosios musmirės savyje turi iboteno rūgštiesį, kuri sukelia pykinimą ir vemimą, o šiems grybams džiūstant, rūgštis virsta muscimoliu. Dosnūs šamanai žiemos saulėgrįžos metu vaikščiodavo pas vietinius gyventojus į namus ir ten slapčia palikdavo dovanas: džiovintas musmires. Dažnai įėjimas į jurtas būdavo užverstas sniegu, todėl į vidų tekdavo lipti pro kaminą. Kas dar lipa pro kaminą, kad vaikučiams paliktų dovanėlių?

Koriakų legenda byloja, kad gyvybei nukritus į žemę išdygo grybai. Didysis juodas varnas jų paragavo, ėmė jaustis linksmas ir pradėjo šokti. Grybo dvasia varnui parodė vandenyne plaukiojančio banginio viziją. Tada paukštis taip sustiprėjo, kad pakėlė didžiulį krepšį su banginiu, kurį nuskraidino į jūrą ir paleido pas jo brolis ir seseris. Varnas tarė: “Telieka grybai žemėje ir teparodo mano vaikams tai, ką jie turi pamatyti.” Ši pasaka paaiškina Sibiro išminčių dosnumą. Koriakai buvo pradėti krikštyti septynioliktame amžiuje, todėl pasakojimai apie jų papročius galėjo pasklisti vidurio Europoje, o iš ten įsiskverbti į Kalėdų įvaizdį.

Netaip svarbu, kas yra kalėdų senelis: kolektyvinės pasąmonės kūrinys, kovotojas prieš prostituciją, skandinavų dievas, narkotinį elnių šlapimą geriantis šamanas ar Coca Cola mėgstantis dručkis. Kalėdos yra šis tas daugiau.

Tiek krikščioniškoji tiek pagoniška ar šamaniška Kalėdų mitologija skleidžia žinią apie dalijimąsi išmintimi, gerumu ir rūpestingumu o ne daiktais. Todėl Kalėdų dovanos turėtų būti dvasinis simbolis o ne materialus įsipareigojimas, ekonomikos variklis ar vaikų papirkinėjimo priemonė.

You may also like