Alisa

Eric Weinstein. Vartai

Kai buvau vaikas, aš perskaičiau daug istorijų. Iš tiesų jos buvo skirtingos vieno pasakojimo versijos. Tą pasakojimą aš vadinu vartų istorija. Jis visada toks pat: herojus gyvena įprastą – nykų gyvenimą,  kol atsitiktinai arba ne, jis atranda vartus. Tada žengiama į spintą, lendama į triušio olą, pereinamas veidrodis, o telefono būdelė pasirodo yra stebuklingas liftas. Doroti iš Ozo šalies burtininko gyveno juodai baltame Kanzase kol atidarė duris ir išvydo spalvas. Taip pirmą kartą kino istorijoje buvo pristatyta spalvota kino juosta.

Kur yra tie vartai? Kodėl mes vis iš naujo pasakojam tą pačią istoriją? Kodėl skirtingi herojai patiria tą patį? Jie įkalinti savo gyvenime kol pamato vartus ir įžengia į alternatyvų, nuotykių pilną pasaulį. Pasakojimo gale stebuklinga telefono budelė išnyksta, nes jos reikia kitam vaikui. Kodėl gi visada ta pati istorija?

Aš pradėjau tikėti, kad šis pasakojimas  daugeliui žmonių yra tarsi neišpildytas pažadas. Suaugę mes tiesiog nerandame tų vartų.

Barselonoje stovi Šventosios šeimos bažnyčia. Jos vidinė erdvė yra keisčiausia, ką esu matęs gyvenimę. Šioje planetoje daugiau nėra nieko panašaus. Tai yra vartai. Tam tikros psichoaktyvios medžiagos mus verčia kvailiais, tačiau kitos taip pat yra vartai. Jei žiūri į sieną, iš kur žinai ar joje nėra paslėptų durų? Ar paslėpto kambario už knygų lentynos, kuris pasirodys truktelėjus teisingą knygą?

Mes išmokstame nustoti ieškoti vartų. Aš manau, kad mane nuo daugėlio žmonių skiria tai, kad tapau pakvaišęs dėl išėjimų. Už kurių plyti kiti pasauliai, kurie yra tikri. Matricos ir triušio olos mitologija yra tikrovės metafora.

 

Pastaba: www.psichonautai.lt kolektyvas griežtai nerekomenduoja eksperimentuoti su psichodelinėmis narkotinėmis medžiagomis tinkamai nepasiruošus, neįvertinus rizikos ir nepasikonsultavus su profesionalais. Psichoaktyvių medžiagų naudojimas ar turėjimas draudžiamas Lietuvos įstatymais ir gręsia baudžiamąja atsakomybe. 

 

You may also like

Leave a comment