LSD, modernioji psichodelikų istorija ir draudimas

LSD atradimas

Albertas Hoffmanas

Albertas Hoffmanas

LSD (Lizergo rūgšties dietilamidas) pirmą kartą buvo susintetintas Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1943’aisiais. Šveicarų vaistų kompanijos  Sandoz chemikas Albertas Hoffman’as ieškojo vaistų migrenai ir galvos skausmui. Visiškai atsitiktinai truputis medžiagos pateko ant jo odos ir netrukus jis pradėjo matyti “nenutrūkstamą fantastiškų vaizdų srautą, plastiškas formas ir intensyvų kaleidoskopinį spalvų žaidimą.” Po kelių dienų Hoffman’as  nusprendė išbandyti LSD dar kartą ir po valandos važiavo dviračiu namo, aplink save matydamas “Salvadoro Dali nutapytas gatves, lnksmuosius kalnelius ir žaviai raibuliuojančius pastatus”. Vėliau Šveicarų farmakologijos kompanija išbandė LSD su gyvūnais ir galiausiai žmonėmis, padarydami išvadą, kad nors LSD išprovokuoja keistą elgesį, medžiaga neatrodo kenksminga fiziškai. 1947’aisiais prasidėjo platesni LSD tyrimai, o 1949’aisiais narkotikas atsirado ir JAV laboratorijose.

Sandoz buvo didžiulė tarptautinė kompanija, o Hoffman’as ieškojo medžiagų, galinčių atnešti pelno. LSD atradimas buvo laimingas atsitiktinumas, bet kompanijos vadybininkai suprato, kad nuo galvos skausmo atrastoji medžiaga nepadės: jie pasiūlė narkotiką psichoterapeutams, vildamiesi, kad bus atrastas narkotiko pritaikymas.

Ankstyvieji LSD tyrimai buvo prieštaringi. Mokslininkams tai buvo būdas tirti beprotybę laboratorijose: tais laikais davus pacientui psichodelinių narkotikų, jie iš tiesų atrodydavo kaip išprotėję. Laboratorinės beprotybės entuziastai samdydavo studentus (dauguma laboratorijų buvo įsikūrusios universitetuose), sušvirkšdavo jiems narkotiko, šviesdavo į akis, uždavinėdavo keistus klausimus, atlikdavo įvairius erzinančius testus. Studentams tie tyrimai nepatikdavo, ir diagnozė visada būdavo panaši: tyriamasis išprotėjo.

Sandoz kompanija pastebėjo, kad LSD spartina psichoterapinius procesus. 50’aisiais daugėlis psichoterapeutų teigė, kad per 3 mėnesius naudodami LSD su pacientais jie pasiekia rezultatų, kuriems įprastai prireikia 3 metų naudojant Zigmundo Froido technikas. Atrodė, kad narkotikas panaikina barjerą tarp sąmonės ir pasąmonės: tarsi pasąmonė būtų užrakinta viename namo kambaryje, o kažkas suteikė nuo jo raktą.

Kompanija matė didelį komercinį LSD potencialią, tačiau greičiausiai šios medžiagos atradimas padarė jiems didžiulę meškos paslaugą. 1966’aisiais, kai narkotikas buvo uždraustas JAV, dėl šios medžiagos stigmatizacijos Sandoz patyrė didelę žalą reputacijai; panašiai kaip chemikalų kompanija Dow, išradusi napalmą. Po serijos mokslinių tyrimų ir atsargaus medžiagos pristatymo visuomenei, vandenis rimtai sujaukė Aldous Huxley.

Aldous Huxley

Inteligentiškas britų filosofas ir rašytojas ieškojo idėjų, galinčių stumtelti žmoniją į kitą evoliucijos fazę, išlaisvinti proto potencialią: daugėlis to meto mąstytojų manė, kad atominio ginklo laikais būtinas dvasinis renesansas. Ieškodamas religinių atsiverimų pavyzdžių, klausydamasis įvairių šamanų ir filosofų, Aldous rado straipsnį neaiškiame moksliniame žurnale, parašytą dviejų kanadiečių mokslininkų, tyrusių meskalino poveikį. Meskalinas, tai haliuciogeninis alkalaidoas, randamas tam tikrose kaktusų rūšyse, plačiai naudojamas Pietų Amerikos religiniuose ritualuose.

Aldous Huxley

Aldous Huxley

Aldous Huxley pagalvojo, kad rado tai, ko ieškojo: netrukus susisiekė su straipsnio autoriais ir suderino galimybę išbandyti meskaliną daktaro Humphrey Osmond namuose. Tas pats mokslininkas ir sugalvojo terminą psichodelikai 1953’aisiais Los Angeles, svečiuose pas Aldous Huxley, kuris tapo ypač svarbiu LSD ir psichodelinių narkotikų istorijos veikėju. Idėjos apie žmogaus evoliucijos paspartinimą buvo vienas tos epochos mąstysenos bruožų. George Bernard Shaw, H. G. Wells, Teilhard de Chardin: labai daug intelektualų patikėjo šia idėja. Deja apie poveikį evoliucijai fantazavo ir nacių režimas.

Po meskalino, o vėliau ir LSD atradimo, Aldous’as praleido dešimtmečius, bandydamas sukelti dvasinę revoliuciją. Jis tikėjo, kad išpopuliarinus psichodelikus elito tarpe ir suteikus jiems galimybę išplėsti savo sąmonę, susijungti su visa-apimančiu kosminiu protu, galima teigiamai pakeisti visuomenės raidą. Vykdydamas savo misiją, psichodeliniais narkotikais jis vaišino politikus, menininkus, filosofus, mokslininkus. Huxley sekėjai nusamdė psichologą Timothy Leary, nes jis dirbo Harvarde – JAV elito kalvėje tikėdamiesi, kad psichodelinė revoliucija gali prasidėti nuo įtakingiausiųjų klasės. 1955’aisiais Huxley išbandė LSD ir meskalinas pasirodė lyg piknikas parke, palyginus su religine ekstaze kurią jis patyrė.

Greitai LSD iš tyrimų laboratorijų išplito į turtingų Beverli Hilso psichologų kabinetus; ritualizuotus pogrindinius seansus, organizuojamus verslininko, kataliko, CŽA (centrinės žvalgybos agentūros) agento Al Hubbard’o; į kitas vietas kuriose narkotikai buvo vartojami įvairiais tikslais. Vidurnakčio diskusijos netruko pavirsti narkotikų vakarėliais. Niekas nekviesdavo “išbandyti LSD”. Dažniausiai buvo kviečiama į “nedidelius ekstrasensorinius eksperimentus”.

Magiški grybai Harvarde

Tuo metu Harvarde geriausi mokslininkai, įkvėpti Aldous Huxley, tęsė mokslinius bandymus su psichodelikais. Timothy Leary prie kurio prisijungė Richard Alpert (vėliau žinomas kaip Ram Dass)  buvo taip vadinamo Harvardo psilocibino eksperimento lyderiai. Jie vykdė eksperimentus, studijavo ir pramogavo su iš grybų išgautu ir susintetintu psilocibinu ir LSD, pagamintais toje pačioje Šveicarų kompanijoje Sandoz. Jie vykdė savo tyrimus (arba bent jau tai, kad pradžioje buvo tyrimai) iki 1963’iųjų. Harvardas nutraukė programą, motyvuodamas, kad psichodelinės medžiagos gali būti pavojingos ir tapo akivaizdžiai nekontroliuojamomis.

Timothy Leary ir Ram Dass

Mokslininkai perkėlė savo eksperimentus į Meksiką ir įvairias Karibų jūros šalis, kurias irgi teko palikti. Galiausiai jie įsikūrė senoje rančoje Millbruke, NiuJorko valstijoje. Joje lankėsi įvairūs žinomi dvasingumo ieškotojai: rašytojas Allan Watts, psichologas R. D. Laing, džiazo virtuozai Alan Mingus ir Maynard Ferguson.

Aldous Huxley manė, kad verta LSD dažniau vartoti iki 30 metų o vėliau gal tik kartą per metus, jis rūpinosi mistiškomis narkotiko galimybėmis ir teigė, kad LSD padeda tik “pasiruošusiam protui”. Mokslininkas (bent jau iš pradžių jis toks buvo) Timothy Leahry tikėjo, kad šias medžiagas turėtų vartoti visi: ne tik pasaulio elitas. Jis teigė, kad visi turėtų išbandyti smegenų be cenzūros veikimą ir patirti visas sąmonės galimybes. Leahry (bent jau iš pradžių) manė, kad šių narkotikų vartojimas turėtų būti prižiūrimas treniruotų profesionalų – psichodelinių gidų, kurie teiktų komercines, kvalifikuotas paslaugas.

Hipiai

Thimoty Leahry demokratiškas požiūris į psichodelikus pritraukė bitnikų kartos poetą Aleną Ginsbergą. Jis manė, kad artėjantis nušvitimas gali užbaigti karus, godžią korporacinę mąstyseną ir komformistinį gyvenimo stilių. Prie judėjimo prisijungė ir Ken Keysey, vakarų pakrantės rašytojas (Skrydis virš Gegutės lizdo), suburęs grupę “Linksmieji išdaigininkai”, su psichodeliniu autobusų leidęsis į kelią per Jungtines Amerikos Valstijas, o vėliau rengęs liūdnai pagarsėjusius “Rūgšties testo” vakarėlius, kurių dalyviai naudojo psichodelikus be priežiūros.

1960’ųjų viduryje psichodelinis veiksmas persikėlė į San Franciską, kur pradėjo populiarėti naujas hipių judėjimas, muzikos kultūra su Greatful Dead ir panašiomis psichodelinio roko grupėmis. Buvo rengiami susibūrimai ir koncertai, kurių metu dalyviai nevaržomai vartojo narkotikus. Jie būdavo organizuojami nepriklausomų hipių grupių arba kairių pažiūrų politinių aktyvistų.

LSD – ginklas šaltajame kare

Operacija “Midnight climax”

LSD susidomėjo ne tik hipiai, mokslininkai, filosofai ir menininkai. CŽA pradėjo vykdyti eksperimentus, tikėdamiesi šį narkotiką paversti ginklu šaltąjame kare. 1950 ir 1960’aisiais Jungtinių Valstijų valdžia baiminosi, kad sovietų, kinų ir Šiaurės Korėjos agentai naudoja sąmonės kontrolės technologijas bandydami išplauti Korėjos konflikto karo belaisvių smegenis. 1953’aisiais metais JAV šnipų organizacija CŽA patvirtino ypač slaptą projektą MK-ULTRA, siekdami surasti priemones manipuliuoti priešų iš komunistinio bloko sąmone. Programoje buvo įvykdyta 150 eksperimentų su žmonėmis naudojant psichodelinius narkotikus, paralyžuojančias medžiagas, elektrošoką. Kartais tyrimų subjektai žinojo, kad su jais atliekamas eksperimentas, tačiau kartais jie neturėjo supratimo kas vyksta, nes psichodelinėmis medžiagomis buvo intoksikuojami be jų žinios ar leidimo. Pvz. operacijos “Vidurnakčio orgazmas” metu, prostitutės viliodavo vyrus į namus, kuriose jie buvo kvaitinami psichodelikais o jų elgesys stebimas ir įrašinėjamas per permatomus veidrodžius. Programa buvo slapta ir prastai kontroliuojama, todėl vėliau daugėlis su ja susijusių CŽA agentų pripažino, kad atlikdami operacijas jautėsi kaip laukiniame vakarėlyje. Kontraversiški agentūros bandymai nedavė laukiamų rezultatų. Narkotikų poveikis pasirodė neprognozuojamas ir nepadėjo kontroliuoti aukų.

Turn on, tune in, drop out

Turn on, tune in, drop out

Įsijunk, nusireguliuok, iškrisk. Šį kontrakultūros eros šūkį išpopuliarino Timothy Leary. Turn on, pasak jo paties, reiškia aktyvuoti savo neurologinius ir genetinius rezervus: tapti jautriu skirtingiems sąmonės lygiams ir atpažinti juos aktyvatorius. Vienas iš būdų tai padaryti buvo narkotikai. Tune in reiškia harmoniškai sąveikauti su aplink esančiu pasauliu: išreikšt ir materealizuoti savo vidines perspektyvas. Drop out siūlo selektyviai, savanoriškai, grakščiai atsisakyti nuo primestinių, nesavanoriškų nesąmoningų įsipareigojimų. Tai reiškia pasitikėjimą savimi, savitumo skleidimą, įsipareigojimą judrumui, laisvam pasirinkimui ir pokyčiams. Timothy Leary skundėsi, kad ši frazė buvo interpretuojama kaip “apsirūkyk ir mesk bet kokią konstruktyvią veiklą”.

LSD vartojimas, Timothy Leary ir kitų psichodelikos pionierių idėjos labai paveikė Amerikos jaunimą. Leary ragino priešintis karui Vietname, abejoti autoritetais, kvietė tobulinti sąmonę psichodeliniais narkotikais ir rasti naujų būdų problemoms spręsti. Sparčiai paplitęs narkotinių medžiagų vartojimas, pavieniai su tuo susiję incidentai ir augantis visuomenės nepaklusnumas  išprovokavo valdžią uždrausti LSD ir kitus psichodelikus. Niksonas pavadino Leary pačiu pavojingiausiu žmogumi Amerikoje. 1970’aisiais metais buvo priimtas kontroliuojamų medžiagų aktas, kuriuo šie narkotikai buvo pripažinti netinkamais medicininiam naudojimui: jie buvo priskirti labiausiai kontroliuojamai narkotikų specifikacijai nr. 1. Šis įstatymas užkirto kelius mokslininkams tirti psichodelikų naudojimą medicinoje. Papildomos trys Jungtinių Tautų deklaracijos uždraudė psichodelikus ir visam likusiam pasauliui.

 

 

 

You may also like

Leave a comment